Teritorijos talpa ir miško apsauga

"Mūsų girios", 2009 / 12
Prof. habil.dr. VYTAUTAS PADAIGA

   Pastaraisiais metais spaudoje pasirodė pasisakymų, kritiškai vertinančių teritorijos talpos elniniams žvėrims teoriją. Vieni ją vertino kaip primityvią, kiti, abejodami metodu, parengė medžioklės plotų tinkamumo kanopiniams žvėrims ir kitiems gyvūnams vertinimo kriterijus, dabar taikomus medžioklėtvarkos projektuose. Treti teigė, kad laikant maksimalų elninių žvėrių tankį, miško apsaugos nuo jų problemą teks spręsti techninėmis priemonėmis.
   Žymus amerikiečių mokslininkas A. Leopoldas teritorijos talpos (carrying capacity) sąvoką iškėlė ir moksliškai ją pagrindė dar 1933 m., tirdamas JAV Arizonos valstijos Kaibabo plynaukštėje gyvenančios juodauodegių elnių populiacijos gausumo kitimą. Išnaikinus vilkus, pumas, lokius ir kojotus, šių elnių pagausėjo nuo 4000 (1910 m.) iki 100 000 (1924 m.), o 1939 m. sumažėjo iki 10 000, nes elnių skaičiui daug kartų viršijus teritorijos talpą, jie pradėjo kristi iš bado. Savo knygoje „Smėlio grafystės kalendorius", išverstoje į lietuvių kalbą (V., 1987), A. Leopoldas šią problemą populiariai aprašė taip.
   „Aš tada buvau jaunas ir apimtas medžiojimo karštligės. Kuo mažiau liks vilkų, tuo daugiau atsiras elnių, galvojau, vadinasi, visiškai išnaikinus vilkus, medžiotojams būtų tikras rojus... Nuo to laiko stebėjau, kaip valstija po valstijos atsikratė vilkų. Aš mačiau, kaip kalnų, kur buvo išnaikinti vilkai, pietų šlaituose daugėja, tarsi randų ir raukšlių, elnių naujų takų, kaip visi tinkami ėsti krūmai ir jauni medžiai buvo skainiojami, kurį laiką dar vegetavo, o vėliau nyko. Šitoks kalnas atrodo taip, tarsi kažkokia antgamtiška jėga būtų pasidarbavusi sodo žirklėmis. O po to ateina badas, ir nuo per didelio gausumo žuvusių ištisų elnių kaimenių, apie kurias svajojo medžiotojai, kaulai boluoja saulėje, apraizgyti trūnijančių šalavijų, arba irsta po kadagiais be apatinių šakų.
   Mano galva, elniai visą gyvenimą mirtinai bijo vilkų, o kalnas - elnių, ir galbūt net labiau. Juk suėstą vilkų elnią, bandos vedlį, po metų, kitų pakeis paaugęs kitas, tačiau kas pakeis, net praėjus dešimtmečiui, elnių nugraužtą augalijos dangą?"
Šiais laikais miško augalijos ir elninių gausos ekologinės pusiausvyros klausimas, ypač šalyse, turinčiose dar daug natūralių miškų, tokiose kaip JAV ir buvusioje TSRS, sprendžiamas taip. Pirmiausia nustatomos medelių ir krūmų rūšys, kuriomis žiemos ganyklose minta stirnos, elniai, briedžiai. Tų rūšių sutinkamumo dažnumas, gausa, skabymo intensyvumas ir sudedamoji dalis mityboje. Išsiaiškinama elnių rūšių konkurencija dėl įvairių medelių bei krūmų. Toliau, priklausomai nuo augaviečių sąlygų, medynų rūšinės sudėties, amžiaus ir skalsumo grupių, pomiškio ir trako tankumo, nustatomi medelių ir krūmų vienmečių ūglių ištekliai. Tiriant sumedžiotų žvėrių skrandžių turinį, nustatomi bendri poreikiai žiemos pašarams ir medelių bei krūmų ūglių sudedamoji dalis mitybos racione per parą ir visą žiemą. Be to, svarbu nustatyti medelių ir krūmų ūglių kiekį, kuris gali būti sunaudotas pašarams be žalos miškams atželti. Žinant tai, apskaičiuojama miškų talpa stirnoms, elniams, briedžiams ir sąlyginiams elniams (l briedis ~ 3 elniams; l elnias ~ 4 stirnoms), kuri išreiškiama šių žvėrių skaičiumi miško ploto vienete (100 arba 1000 ha). Tam tikras medelių ir krūmų ūglių kiekis elninių mitybos racione būtinas, ypač briedžiams ir stirnoms. Net taurieji elniai pirmenybę teikia medelių ir krūmų ūgliams, krūmokšniams. Kiekvienos elninių rūšies mityba atitinkamų fizinių ir cheminių savybių pašarais priklauso nuo visos jų virškinimo trakto sandaros. Šiems žvėrims ėmus maitintis neįprastais pašarais sutrinka virškinimo ir medžiagų apykaitos procesai. Ilgiau sutrikus normaliai mitybai, jie gali pradėti kristi. Pro f. A. Banikovas straipsnyje „Belovežo giria", išspausdintame knygoje „Tarybų Sąjungos rezervatai" (M., 1970) rašė, kad „Natūralių pašarų stoką XIX a. pabaigoje beviltiškai stengtasi panaikinti papildomu šėrimu. Lėšos pašarų paruošimui 1895-1901 m. padidėjo 27 kartus. Tačiau briedžių ragai buvo be menčių, blogus ragus turėjo ir elniai, miškui grėsė pražūtis, pasitaikydavo žvėrių kritimų, o stumbrai beveik nustojo daugintis." Medelių ir krūmų ūgliai stirnų mitybos racione žiemą sudaro vid. 60 proc., tauriojo elnio - 50 proc., briedžio - 99-100 proc. Esant ūkiškai leistinam šių žvėrių tankiui, pašarų sunaudojimas žiemą pušų jaunuolynuose negali būti didesnis kaip 20 proc., lapuočių medelių ir krūmų- 40 proc., o esant ekologiniam tankiui, atitinkamai - 30 ir 50 proc. Leistinas ūglių sunaudojimas krūmokšninėse žiemos ganyklose (mėlynė ir viržis) atitinkamai sudaro 25 ir 50 proc. Nustatant elninių žvėrių tankį pagal jų mitybos racioną sudarančią medelių, krūmų ir krūmokšnių vienmečių ūglių sudedamąją dalį, jų išteklius žiemos ganyklose ir leistiną sunaudojimo pašarams kiekį, sprendžiama ir ekologinės pusiausvyros išlaikymo tarp miško augalijos ir elninių žvėrių gausos problema.
   Prof. A. Leopoldo pasiūlytas ir prof. P. Jurgensono (1959 m.) išplėtotas teritorijos talpos nustatymo elniniams žvėrims metodas grindžiamas minimumo dėsniu. Jie nurodė, kad minimumo faktoriumi elniniams žvėrims yra žiemos natūralių pašarų, t.y. medelių, krūmų bei krūmokšnių vienmečių ūglių ištekliai.
   Dabar Lietuvoje medžioklės plotų tinkamumas kanopiniams žvėrims įvertinamas (balais) pagal mitybos sąlygas, antropogeninį poveikį, miško masyvo plotą, saugomų ir rekreacinių teritorijų buvimą, gyvūnų poveikį retiems ir nykstantiems augalams bei jų buveinėms. Be to, šernams papildomai dar įvertinamos slėpimosi sąlygos ir jų poveikis retiems ir nykstantiems gyvūnams (Pėtelis, Brazaitis, 2003, 2005). Tai iš tiesų labai išsamus ir beveik visus aplinkos veiksnius apimantis medžioklės plotų tinkamumo kanopiniams žvėrims įvertinimas. Pagal gautų balų sumą medžioklės vienetams nustatoma medžioklės plotų boniteto klasė ir ją atitinkantis kanopinių žvėrių tankis 1000 ha miško. Įdomu buvo palyginti šiuo metodu apskaičiuotą kanopinių žvėrių tankį su mūsų nustatytu pagal minimumo faktorių elninių žvėrių tankiu (Padaiga, 1984, 1996; Petružis, Padaiga, 1980). Be to, šernų tankio normatyvus mes nustatėme pagal miškų aplinkos sąlygų palankumą ir žemės ūkio kultūrų, kaip pagrindinių augalijos vegetacijos periodo ganyklų, pakenkimo laipsnio priklausomybę nuo šernų tankio (Janulaitis, Padaiga, 1987). Kanopinių žvėrių ekologinio tankio normatyvus, nustatytus pagal minimumo faktorių ir medžioklės plotų tinkamumą pateikiame lentelėje.

1 lentelė. Kanopinių žvėrių tankis
(skaitiklyje – ekologinis, vardiklyje - pagal medžioklės plotų tinkamumą)

   Kaip matome, pagal minimumo faktorių ir medžioklės plotų tinkamumą nustatytas ekologinis briedžių ir stirnų tankis sutampa. Tačiau tauriųjų elnių ir šernų tankis, nustatytas pagal medžioklės plotų tinkamumą, lapuočių ir mišriuose eglių - lapuočių miškuose yra 1,5-2 kartus didesnis. Žemės ūkio naudmenų sąskaita padidintas tauriųjų elnių skaičius neišsivers be miško natūralių pašarų žiemą, t.y. medelių bei krūmų ūglių ir žievės, kurių jų mitybos racione turi būti apie 50 proc. O tai padidins ūglių skabymą ir žievės laupymą. Skirtingais metodais nustatytas elninių žvėrių ekologinis tankis patvirtino minimumo dėsnio veikimą medžioklėtyroje.
   Anksčiau buvo nustatyta, kad stirnų ir elnių kaimenės, peraugusios miškų pašarinį talpumą, toliau gausėja žemės ūkio naudmenų sąskaita. Normaliomis arba gilesnėmis žiemomis, kai 10-30 cm storio sniego danga laukuose išsilaiko 70-80 dienų, stirnų ir elnių ganyklų apkrovos miškuose padidėja 2-3 kartus (V. Padaiga, 1998; 1996). Tai gresia katastrofa miškui ir žvėrims. Štai 1969 m. stirnų populiacija, pasiekusi didžiausią gausumą (-71000), po 1969-1970 m. žiemos sumažėjo beveik perpus. Nuo 1980 m. taurieji elniai periodiškai ėmė gaišti šiaurinių urėdijų, ypač Joniškio ir Šiaulių, miškuose. Katastrofiškai gaišo 1986-1987 m. žiemą, kai 1000 ha miškų pavasarį buvo rasta maždaug po 30 kritusių elnių. Mes nagrinėjome kanopinių žvėrių ekologinį tankį, kurio siekia medžioklės ūkis. Miškų ir žemės ūkiui priimtinas ūkiškai leistinas kanopinių žvėrių tankis, kuris yra mažesnis už ekologinį.
   Pagrindinė elninių žvėrių miškų ūkiui daromos žalos priežastis yra ekologinės pusiausvyros suardymas tarp žiemos ganyklų miškuose talpos ir šių žvėrių tankio. Todėl svarbiausia biologinė miško želdinių, žėlinių ir medynų apsaugos nuo elninių priemonė - paslankios ekologinės pusiausvyros išlaikymas tarp miško augalijos ir gyvūnijos.
   Šiuolaikinės mechaninės želdinių, žėlinių ir medynų apsaugos priemonės yra brangios ir, negaunant iš savivaldybių pakankamai lėšų prevencinėms miško apsaugos nuo žvėrių priemonėms, jų taikymas yra ribotas. Tvorų efektyvumas priklauso nuo elninių žvėrių tankio. Kai trūksta natūralių žiemos pašarų, gyvūnai įveikia bet kokias kliūtis. Peršokus per tvorą vienam elniui, ta pačia trajektorija peršoka visa banda. Briedžiai atsistoja ant užpakalinių kojų, priekines padeda ant tvoros viršaus ir taip persirita. Jie įveikia net spygliuotos vielos tvoras, palikdami ant jos plaukų kuokštus. Stirnos vaikšto tvorų pakraščiais, kol susiradusios mažiausius tarpelius pralenda. Be to, aptvėrus vienus sklypus, žala padidėja kituose. Iš cheminių miško apsaugos nuo žvėrių priemonių naudojami lietuviškas repelentas G-4 ir vokiečių gamybos „Cervacol extra". Kai viršūniniai ūgliai tinkamai aptepami, o žiemos ganyklų (lapuočių sąžalynai kirtavietėse, pomiškis ir trakas medynuose, krūmokšninės ganyklos, medžių kirtimo atliekos ir kt.) būklė gera, šių repelentų efektyvumas yra 95-100 proc. Trūkstant natūralių žiemos pašarų, jų efektyvumas labai sumažėja. Vakarų šalių miško apsaugos nuo žvėrių vadovuose rašoma, kad repelentų efektyvumas priklauso nuo penkių sąlygų: elninių žvėrių tankis turi atitikti jų natūralių žiemos ganyklų talpą; žvėrių koncentracija leistina tik medynuose, kuriems negresia ūglių skabymo ir žievės laupymo pavojus; žvėrių trikdymas turi būti minimalus, kad jie nesikoncentruotų pažeidžiamuose želdiniuose ir medynuose; repelentų komponentinė sudėtis turi atitikti jų standartus; žvėrims pripratus prie vienų repelentų, juos reikia pakeisti kitais.
   Taigi nesubalansavus elninių žvėrių tankio su žiemos ganyklų miškuose talpa, techninėmis priemonėmis apsaugoti želdinius, žėlinius ir medynus yra problematiška. Didelės išlaidos čia dažnai nepasiteisina. Be to, nesubalansavus elninių žvėrių tankio su miško žiemos ganyklų talpa, po įvairių kirtimų ir želdinių įveisimo atsiradusių žiemos ganyklų potencialaus produktyvumo nesulaukiama, nes jos nuganomos dar užuomazgoje.
   Daug patirties šiais klausiniais sukaupta Vokietijoje. M. L. Wolfe ir F. Ch. V. Berg straipsnyje „Elniniai ir miškininkystė Vokietijoje. Pusė šimtmečio po A. Leopoldo" (Journal of Forestry, 1988, Vol. 86, Nr.5, p. 25-31) pateikia įdomių faktų apie buvusios VFR miškus ir medžioklės ūkį. Dar 1936 m. A. Leopoldas tame pačiame žurnale paskelbė straipsnį „Elniniai ir Dauervaldas Vokietijoje", kuriame nagrinėjo elninių medžioklės ūkio ir miškų ūkio santykius Dauervaldo miškų ūkio sistemos kontekste. Ši miškų ūkio sistema, be kitų priemonių, turėjo pakeisti dirbtinį miškų želdinimą jų savaiminiu atžėlimu. Tai, anot A. Leopoldo, galėjo sukurti palankius faunai miškus ir įvairiaamžius medynus. Iki tol miškai buvo atkuriami veisiant spygliuočių, ypač eglių, monokultūras. Dėl to, trūkstant natūralių žiemos pašarų, elniniai ėmė daryti žalą miško želdiniams, skabydami sodinukų ūglius ir laupydami medžių žievę. Vokiečių miškininkai buvo priversti taikyti brangias miško apsaugos priemones - aptverti želdinius, apsaugoti medžių kamienus nuo žievės laupymo ir kt. Nedaug padėtis buvo pasikeitusi ir po pusės šimtmečio.
   Dėl labai didelio tauriųjų elnių ir stirnų tankio, 2-3 kartus viršijančio buveinių talpą miškuose, miškų ūkiui daromi nuostoliai ir išlaidos želdiniams bei medynams apsaugoti siekia 200 mln. dolerių kasmet. Tai sudaro apie 10 proc. pagaminamos medienos vertės. Siekiant sumažinti elnių ir stirnų daromus nuostolius miškų ūkiui, dedamos pastangos reguliuoti šių žvėrių tankį. Tačiau valdžios struktūrose yra labai stiprūs lobistai, ginantys medžiotojų interesus. „Manoma, kad spaudžiant visuomenei, elninių žvėrių tankis bus modifikuotas ir taikoma artima natūraliam miškui miškininkystės sistema," - baigia savo straipsnį M. L. Wolf ir F. Ch. V. Berg.

Šaltinis: http://www.gmu.lt